Nemenčinės piliakalnis

Yra kaimo pietiniame pakraštyje, ~ 1,5 km į š. nuo Nemenčinės mst., Nemenčios deš. krante, prie Nemenčios ir bevardžio upelio santakos, įrengtas didelėje kalvoje. Iš r. piliakalnį juosia Nemenčia, iš v. — bevardis upelis, šiaurėje jis siekia gretimą aukštumą. Šlaitai į slėnius statūs, 9—12 m auk­ščio, apgriuvę. Nuo aukštumos pusės piliakalnį skiria griovys. Aikštelė trikampio pavidalo, 45 m pločio š. gale, ~90 m ilgio š.—p. kryptimi. Arčiau š. galo aikštelėje iškastas griovys (ilgis 20 m, plotis 3 m, gylis 2 m), dalijantis ją į 2 dalis — š. ir p. Aikštelės š. gale supiltas 45 m ilgio, 5 m aukščio (nuo aikštelės pusės) pylimas.


Piliakalnį 1952—54 tyrė Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeol. ekspedicija (vadovai Pranas Kulikauskas ir Regina Kulikauskienė). Ištirtas 1500 m2 plotas (visa aikštelės p. dalis, v. šlaito ir p. v. papėdės dalis, padarytiaikštelės griovio ir pylimo pjūviai! rastas kult. sluoksnis (iki 2 m storio), jame nustatyti 2 horizontai.
Žmonės piliakalnyje apsigyveno I t-mečio pradžioje. Tuo metu kalva buvo žemesnė, neturėjo žymesnių įtvirtinimų. Aikštelėje stovėjo stačiakampio plano pastatai su atvirais židiniais. Pastatų sienos buvo iš statmenai įkastų stulpų lygiagrečių eilių, tarpuose tarp jų greičiausiai buvo plonesni gulsti rąstai. Sienos buvo apkrėstos moliu. Ištirta 8 židiniu liekanos. Židiniai ovalo pavidale 1,35x1,55 m, 1,50x1,80 m, 1,00x1,60 m dydžio. 2 židinius juosė akmenų, 6 — plūkto molio juostų (plotis 10—14 cm, aukštis 3—12 cm) vainikai. Apatiniame kult. sluoksnio horizonte rasta I t-mečio pradžies dirbinių (lipdytinės brūkšniuotosios keramikos, Djakovo tipo molinių svarelių, plokščių ovalių moliniu svarelių su skylutėmis prie krašto, žalvarinis plokštelinis antsmilkinis, geležinių peilių-pjautuvėlių, lazdelinių smeigtukų, akmeninių trinamųjų girnų ir trintuvų). Gyventojai dau­giausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste (50% visų rastų kaulų priklauso naminiams gyvuliams). Gyvenvietė brūkšniuotosios keramikos kultūros.

Pilies rekonstrukcija

Piliakalnis kurį laiką buvo negyvenamas; vėl apsigyventa I tūkstantmečio pab. Viršutinis kult. sluoksnio horizontas susidarė X—XIV a. Tu metu ant piliakalnio stovėjo feodalo pilis. Piliakalnis buvo sutvirtintas. Aikštelės š. gale supiltas pylimas ir iškastas griovys, atskyręs piliakalnį nuo gretimos aukštumos, aikšteles pakraščiuose įrengta gynybinė siena iš akmenų ir molio. Manoma, kai iškastas griovys, dalijantis aikštelę į 2 dalis. Viršutinio horizonto statiniai išliko blogai. Pastatai statyti iš kampu suręstų rąstų. Jų viduje rasta krosnių liekanų. Ištirta aikštelėje buvusių 2 geležies lydymo krosnių liekanos. Viena jų 60 cm skersmens, 3—4 cm storio molio sienelėmis. Kult. sluoksnyje rasta daug geležies gargažių, suanglėjusių grūdų (kviečių, miežių, rugių, avižų, sorų, žirnių, pupų, vikių, kanapių), žiestosios keramikos, papuoštos banguotiniu ornamentu, sukamųjų girnų akmenų, molinių ir šiferinių verpstukų, geležinių strėlių antgalių, pjautuvo ir žirklių dalių, kilpvinių, pentinas, žalvarinis žiedas pinta viršutine dalimi, lieta apskrita plokštelinė segė.
Radiniai ( ~300 daiktų) laikomi Istorijos ir etnografijos muziejuje.

Informacijos šaltinis: Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 1998
Nuotraukos: ta pati knyga, piliakalniai.lt