Šaltinis: Zigmas Zinkevičius "Senosios Lietuvosvalstybės vardynas", Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2007
2009 m. birželio 30 d., antradienis
Neris - Vilija
Šaltinis: Zigmas Zinkevičius "Senosios Lietuvosvalstybės vardynas", Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2007
2009 m. birželio 17 d., trečiadienis
Nemenčinės piliakalnis
Yra kaimo pietiniame pakraštyje, ~ 1,5 km į š. nuo Nemenčinės mst., Nemenčios deš. krante, prie Nemenčios ir bevardžio upelio santakos, įrengtas didelėje kalvoje. Iš r. piliakalnį juosia Nemenčia, iš v. — bevardis upelis, šiaurėje jis siekia gretimą aukštumą. Šlaitai į slėnius statūs, 9—12 m aukščio, apgriuvę. Nuo aukštumos pusės piliakalnį skiria griovys. Aikštelė trikampio pavidalo, 45 m pločio š. gale, ~90 m ilgio š.—p. kryptimi. Arčiau š. galo aikštelėje iškastas griovys (ilgis 20 m, plotis 3 m, gylis 2 m), dalijantis ją į 2 dalis — š. ir p. Aikštelės š. gale supiltas 45 m ilgio, 5 m aukščio (nuo aikštelės pusės) pylimas.
Piliakalnį 1952—54 tyrė Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeol. ekspedicija (vadovai Pranas Kulikauskas ir Regina Kulikauskienė). Ištirtas 1500 m2 plotas (visa aikštelės p. dalis, v. šlaito ir p. v. papėdės dalis, padarytiaikštelės griovio ir pylimo pjūviai! rastas kult. sluoksnis (iki 2 m storio), jame nustatyti 2 horizontai.
Žmonės piliakalnyje apsigyveno I t-mečio pradžioje. Tuo metu kalva buvo žemesnė, neturėjo žymesnių įtvirtinimų. Aikštelėje stovėjo stačiakampio plano pastatai su atvirais židiniais. Pastatų sienos buvo iš statmenai įkastų stulpų lygiagrečių eilių, tarpuose tarp jų greičiausiai buvo plonesni gulsti rąstai. Sienos buvo apkrėstos moliu. Ištirta 8 židiniu liekanos. Židiniai ovalo pavidale 1,35x1,55 m, 1,50x1,80 m, 1,00x1,60 m dydžio. 2 židinius juosė akmenų, 6 — plūkto molio juostų (plotis 10—14 cm, aukštis 3—12 cm) vainikai. Apatiniame kult. sluoksnio horizonte rasta I t-mečio pradžies dirbinių (lipdytinės brūkšniuotosios keramikos, Djakovo tipo molinių svarelių, plokščių ovalių moliniu svarelių su skylutėmis prie krašto, žalvarinis plokštelinis antsmilkinis, geležinių peilių-pjautuvėlių, lazdelinių smeigtukų, akmeninių trinamųjų girnų ir trintuvų). Gyventojai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste (50% visų rastų kaulų priklauso naminiams gyvuliams). Gyvenvietė brūkšniuotosios keramikos kultūros.
Pilies rekonstrukcija
Piliakalnis kurį laiką buvo negyvenamas; vėl apsigyventa I tūkstantmečio pab. Viršutinis kult. sluoksnio horizontas susidarė X—XIV a. Tu metu ant piliakalnio stovėjo feodalo pilis. Piliakalnis buvo sutvirtintas. Aikštelės š. gale supiltas pylimas ir iškastas griovys, atskyręs piliakalnį nuo gretimos aukštumos, aikšteles pakraščiuose įrengta gynybinė siena iš akmenų ir molio. Manoma, kai iškastas griovys, dalijantis aikštelę į 2 dalis. Viršutinio horizonto statiniai išliko blogai. Pastatai statyti iš kampu suręstų rąstų. Jų viduje rasta krosnių liekanų. Ištirta aikštelėje buvusių 2 geležies lydymo krosnių liekanos. Viena jų 60 cm skersmens, 3—4 cm storio molio sienelėmis. Kult. sluoksnyje rasta daug geležies gargažių, suanglėjusių grūdų (kviečių, miežių, rugių, avižų, sorų, žirnių, pupų, vikių, kanapių), žiestosios keramikos, papuoštos banguotiniu ornamentu, sukamųjų girnų akmenų, molinių ir šiferinių verpstukų, geležinių strėlių antgalių, pjautuvo ir žirklių dalių, kilpvinių, pentinas, žalvarinis žiedas pinta viršutine dalimi, lieta apskrita plokštelinė segė.
Radiniai ( ~300 daiktų) laikomi Istorijos ir etnografijos muziejuje.
Informacijos šaltinis: Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 1998
Nuotraukos: ta pati knyga, piliakalniai.lt
Piliakalnį 1952—54 tyrė Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeol. ekspedicija (vadovai Pranas Kulikauskas ir Regina Kulikauskienė). Ištirtas 1500 m2 plotas (visa aikštelės p. dalis, v. šlaito ir p. v. papėdės dalis, padarytiaikštelės griovio ir pylimo pjūviai! rastas kult. sluoksnis (iki 2 m storio), jame nustatyti 2 horizontai.
Žmonės piliakalnyje apsigyveno I t-mečio pradžioje. Tuo metu kalva buvo žemesnė, neturėjo žymesnių įtvirtinimų. Aikštelėje stovėjo stačiakampio plano pastatai su atvirais židiniais. Pastatų sienos buvo iš statmenai įkastų stulpų lygiagrečių eilių, tarpuose tarp jų greičiausiai buvo plonesni gulsti rąstai. Sienos buvo apkrėstos moliu. Ištirta 8 židiniu liekanos. Židiniai ovalo pavidale 1,35x1,55 m, 1,50x1,80 m, 1,00x1,60 m dydžio. 2 židinius juosė akmenų, 6 — plūkto molio juostų (plotis 10—14 cm, aukštis 3—12 cm) vainikai. Apatiniame kult. sluoksnio horizonte rasta I t-mečio pradžies dirbinių (lipdytinės brūkšniuotosios keramikos, Djakovo tipo molinių svarelių, plokščių ovalių moliniu svarelių su skylutėmis prie krašto, žalvarinis plokštelinis antsmilkinis, geležinių peilių-pjautuvėlių, lazdelinių smeigtukų, akmeninių trinamųjų girnų ir trintuvų). Gyventojai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste (50% visų rastų kaulų priklauso naminiams gyvuliams). Gyvenvietė brūkšniuotosios keramikos kultūros.
Pilies rekonstrukcijaRadiniai ( ~300 daiktų) laikomi Istorijos ir etnografijos muziejuje.
Informacijos šaltinis: Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 1998
Nuotraukos: ta pati knyga, piliakalniai.lt
2009 m. birželio 12 d., penktadienis
2009 m. birželio 8 d., pirmadienis
Pučkalaukio pilkapynas
Yra ~1 km į š. v. nuo Nemenčinės bažnyčios, 0,5 km į š. v. nuo Nemenčinės kapinių, -0,1 km į v. nuo kaimo vakarinių sodybų, -0,2 į š. nuo Neries deš. kranto, į š. Nemenčinės-Ažulaukės kelio, miške, Nmenečinės girininkijos 61 kvartalo vid. dalyje, abipus elektros perdavimo linijos. Užima 3-4 ha. 45 pilkapiai (34 į p. v., 11 į š. r. nuo elektros perdavimo linijos). 5-30 m viens nuo kito. Sampilai nuo 8-10 m iki 10-15 m skersmens (vieno pilkapio skersmuo 18 m), nuo 0,2-0,5 m iki 1,0 m aukščio. Didenių sampilų pagrindus supa pailgos duobės. Pilkapyno p. v. daliess sampilai lėkšti. Dalis pilkapių buvo suardyta tiesiant kelią (nuardyta dauguma akmenų vainikų; akmenys panaudoti keliui tiesti) ir elektros perdavimo liniją.
2 pilkapius 1936 m. ištyrė (vadovė Helena Cehak-Holubovičova) Vilniaus un-to archeol. muziejus. Rado deginitinių kapų. Tyrimų duomenys nepaskelbti. Ist. ir etn. muziejuje išliko lipdytinės keramikos ir žalvarinės antkaklės (?) lankelio fragmentas. 4 pilkapius 1952-53 ištyrė Ist. in-to ir Vilniaus un-to archeol. ekspedicija (vadovė Regina Kulikauskienė). Šie pilkapiai buvo pilkapyno vid. ir š. dalyje. Sampilai iš smėlio ir akmenų. Jų pagrindus juosė akmenų vainikai. Sampilą nuo pagrindo skyrė tamsios su degėsiais žemės sluoksnis. Rasta degintinių kapų (1-4 kapai pilkapyje). Laidota įvairiose sampilo vietose, nuo 0,19x0,19 m iki 0,2x0,8 m dydžio duobutėse (vieną kapą juosė 0,8 m skersmens akmenų vainikas, ant kito kapo buvo padėtas akmuo). Degintų žmonių kaulai išrinkti iš laužavietės ir sudėti į duobutes (tik viename kape rasta anglių ir degėsių priemaišų), įkapės dažniausiai apdegusios (tik viename kape nerasta įkapių), buvo dedamos virš kaulų. Vyrų kapuose rasta ginklų (įveriamasis ietgalis, įmovinių ietgalių siauraašmenis pentinis kirvis, peilių), aprangos reikmenų (diržo sagtis, žalvarinių apkalėlių), moterų - papuošalų (žalvarinė balnelinė ir vytinė antkaklė, pastorintais galais apyrankių, įvijų, cilindrėlių, mėlyno stiklo karoliukų), darbo įrankų (geležinių peilių, ylų, molinių verpstukų). Tirti pilkapiai VIII-IX amžiaus, būdingi rytų Lietuvai. Radiniai (62 daiktai) laikomi Ist. ir etn. muziejuje. 1979 pilkapyną žvalgė MMT.
Informacijos šaltinis: Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 1998
Pats toje vietoje nebuvau, taip kad nuo saves nelabai ką begaliu pridėt. Tikiuosi pasitaikius progai pamatyt.
2 pilkapius 1936 m. ištyrė (vadovė Helena Cehak-Holubovičova) Vilniaus un-to archeol. muziejus. Rado deginitinių kapų. Tyrimų duomenys nepaskelbti. Ist. ir etn. muziejuje išliko lipdytinės keramikos ir žalvarinės antkaklės (?) lankelio fragmentas. 4 pilkapius 1952-53 ištyrė Ist. in-to ir Vilniaus un-to archeol. ekspedicija (vadovė Regina Kulikauskienė). Šie pilkapiai buvo pilkapyno vid. ir š. dalyje. Sampilai iš smėlio ir akmenų. Jų pagrindus juosė akmenų vainikai. Sampilą nuo pagrindo skyrė tamsios su degėsiais žemės sluoksnis. Rasta degintinių kapų (1-4 kapai pilkapyje). Laidota įvairiose sampilo vietose, nuo 0,19x0,19 m iki 0,2x0,8 m dydžio duobutėse (vieną kapą juosė 0,8 m skersmens akmenų vainikas, ant kito kapo buvo padėtas akmuo). Degintų žmonių kaulai išrinkti iš laužavietės ir sudėti į duobutes (tik viename kape rasta anglių ir degėsių priemaišų), įkapės dažniausiai apdegusios (tik viename kape nerasta įkapių), buvo dedamos virš kaulų. Vyrų kapuose rasta ginklų (įveriamasis ietgalis, įmovinių ietgalių siauraašmenis pentinis kirvis, peilių), aprangos reikmenų (diržo sagtis, žalvarinių apkalėlių), moterų - papuošalų (žalvarinė balnelinė ir vytinė antkaklė, pastorintais galais apyrankių, įvijų, cilindrėlių, mėlyno stiklo karoliukų), darbo įrankų (geležinių peilių, ylų, molinių verpstukų). Tirti pilkapiai VIII-IX amžiaus, būdingi rytų Lietuvai. Radiniai (62 daiktai) laikomi Ist. ir etn. muziejuje. 1979 pilkapyną žvalgė MMT.
Informacijos šaltinis: Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva II, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 1998
Pats toje vietoje nebuvau, taip kad nuo saves nelabai ką begaliu pridėt. Tikiuosi pasitaikius progai pamatyt.
2009 m. birželio 7 d., sekmadienis
Nemenčinės herbas
Tai duodu pradžią straipsniams apie Nemenčinė ir jos istoriją. Pradėsiu nuo herbo. Ilgą laiką maniau, kad nemenčinės herbas turėtų būt senas ir rimtų rimčiausias, nes viena pirmųjų Lietuvoje bažnyčių čia pastatyta, piliakalnis, ant kurio Mindaugo laikais pilis stovėjo. Pasirodo klydau.
Nemenčinės herbas - vienas iš Vilniaus raj. Nemenčinės miesto heraldikos atributų. Herbo raudoname lauke auksiniais plaukais sidabrinis arkangelas Mykolas, dešinėje rankoje laikantis pakeltą sidabrinį kalaviją, su auksine rankena, kairėje - mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi.
2004 m. liepos 26 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 22.
Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.
Šaltinis: wikipedia
5 metai amžiaus herbui. Anei jis senas, anei rimtas. Ir motyvas baisiai papsovas. Koks nors šventasis, neretai ant arklio, šiuo atvėju ne, kokiu nors ginklu slibiną daigoja. :)
Nemenčinės herbas - vienas iš Vilniaus raj. Nemenčinės miesto heraldikos atributų. Herbo raudoname lauke auksiniais plaukais sidabrinis arkangelas Mykolas, dešinėje rankoje laikantis pakeltą sidabrinį kalaviją, su auksine rankena, kairėje - mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi.2004 m. liepos 26 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 22.
Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.
Šaltinis: wikipedia
5 metai amžiaus herbui. Anei jis senas, anei rimtas. Ir motyvas baisiai papsovas. Koks nors šventasis, neretai ant arklio, šiuo atvėju ne, kokiu nors ginklu slibiną daigoja. :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)